Tekstai iš maratono
 

 

Pirmasis eilėraštis iš pirmojo atvirojo rašymo maratono. Ačiū Alinai :)

 

 

 

 

mes matėm, kaip nukrito visos žvaigždės-

rugpjūčio pustuštis dangus.

ir tik tada jame ėmė ryškėti raidės,

o mes dėliojom sakinius iš jų.

 

mes po rugpjūčio nežvelgėm į dangų

daugiau nei mėnesį, o gal net du,

bet tas vidus niekaip nerimo

ir ėmėm kilt nuo dugno pamažu.

 

dabar ruduo- poetai svaigsta

ir aš tavąja mūza patampu,

kai lietuje asfaltas kaista:

nuplautas nuovargis, kaltė ir tu.

 

tik tris kartus kartotos klaidos,

tik kelios dešimtys rudens naktų

ir sapnuose vėl brėkšta vaizdas-

rugpjūčio pustuštis dangus.

 

-Alina-

RM-2017 10 18

 

 

 

 

 

 

Viena maratono dalyvė parašė laišką nepažįstamąjai Sofijai. Sekančią rašymo sesiją supratau, kad aš taip pat leidausi į šią Sofijos avantiūrą ir... ir atradau įdomų, netikėtą pasaulį..

 

-Laiškas Sofijai-

 

 

Labas, mieloji Sofija,

 

Nors niekada nebuvome susitikę, bet galiu Tave pajausti. Kažkuo mūsų sielos artimos. Artimos turbūt pažeidžiamumu, jautrumu ir paženklintos gyvenimo beprotybe.

Kodėl Tau rašau? – Nes Tu toli. Tu tarsi siekiamybė, to ko šiai dienai neturiu. Ar jaučiu alkį to kažko? Ne, nesu alkana. Ir tai mane baugina. Jei nejaučiu alkio gyvenimui, tai gal galiu pajusti alkį moteriškam paslaptingumui?

 

Žinai, netikėtai, bet jaučiu, labai trapų, tyrą alkį Tau, Sofija. Tau, kurios niekada nesutikau. Tau, kuri kvepia Paryžiumi ir alsuoja Peru laisve. Jaučiu alkį Tavo laisvei, Tavo neapibrėžtumui, tiek Tavo tobulumui, tiek netobulumui.

 

Sofija, o Tu savo tobulume, ar jautiesi alkana? Ar alkio pojūtis yra gyvasties ženklas?  Kaip manai, jei žmogus nejaučia alkio, tai jis miršta? Tobulumas ir mirtis yra vienas kitame. Tobulume yra mirtis, o mirtyje yra tobulumas. Ar supranti apie ką aš? Tik paklausyk, tobulybė yra mirtis, o mirtis yra tobula. Sofija, ar jauti, kaip tobulumas mus gali pražudyti? Turbūt dėl to ir rašau Tau, nes abi turime patirties, kokia skaudi tobulumo mirtis ir tuo pačiu, kokia mirtis savo užbaigtumu yra tobula.

 

Sofija, mano sielos drauge, dėkoju, kad Tu gyveni. Dėkoju Dievui, kad mudvi abi gyvename. Dėkoju Tau už Tavo tobulą netobulumą, ačiū už Paryžiaus kvepalų ir Peru laisvės alkį. Ačiū, Sofija, už šį trapų susitikimą.

 

Dangaus garsai į žemę nusileido ir virto Amžinybe.

 

Su meile,

Inga

RM-2017 10 18

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

- Jau praėjo mėnuo, o vis prisimenu tą nuostabų patyrimą.

Taip jaučiasi Ingrida po rašymo maratono, o čia jos puikusis kūrinys.

 

 

Aš stiklinė

 

Šiandien kažkaip keistai jaučiuosi. Jau gerokai po pietų, o vis dar niekam manęs neprireikė. Nuo šonų nudžiūvo paskutiniai vandens lašai, net musei nėra kuo atsigaivinti. Įprastai taip nebūna. .. nuo pat ryto  tai karštis, tai šaltis, tai burbuliukai, tai vandens gaiva. O dabar tylu, ramu.  – Man visai taip patiktų, - pagalvoju.  Stovėčiau čia sau kamputyje niekieno nepastebima, be didelių įsipareigojimų, bet jaukiai i ramiai.  – Idiotė, - šmėstelėjo mintis. Gyvenimas juk ne pasaka. Mano vieta čia, šioje lentynoje, ir vienintelė paskirtis kiekvieną dieną būti po ranka, kai aplanko troškulys. O kaip gi kitaip – juk aš tik stiklinė. Tokia kaip visos, niekuo neišsiskirianti,dar ir spalva nuo kasdienio plovimo seniai išblukusi, kraštelis nuskeltas (laimė, kad visai į šukes nepavirtau).  Pasidaro taip nyku, o  galvoje tuštuma ir tas jausmas, kad dažniausiai esu pustuštė, o ne puspilnė stiklinė vis dažniau mane kankina.

Visai netikėtai akys pakrypsta į prabangią ąžuolinę indaują. Ant pačios aukščiausios lentynos išsirikiavusios gražuolės krištolinės taurės. Jos ypatingos, skirtos tik svarbioms progoms ir svarbių žmonių pagerbimui. Lengvos it pienės pūkas, žėrinčios it žvaigždės giedrą rugpjūčio naktį. O kojelių grakštumas! Kiekvieną kartą taip pavydžiai žiūriu ir taip noriu būti panaši į jas. Stovėti garbingoje vietoje, žiūrėti, kaip kilmingi ponai ir ponios gardžiuojasi prabangiausiais įvairių skonių gėrimais.

 

     - Man, mieloji, žemuoginio.


     - O man avietinio.


     - Taip viskas pabodę, duokš braškių skonio, - šnekučiuojasi rimtų dėdžių, rimtos tetos.

 

Tik vis pagalvoju, kodėl pasibaigus tam šurmuliui, jos lieka tokios liūdnos. Ilgą laiką stovi vienos, pridulkėjusios, lyg pamirštos visų. Ir kokios jos trapios. Kiek jau jų nukeliavusių į šiukšlyną. Kai kurios išgyvena tik iki pirmo vakarėlio, o po to be jokio gailesčio išmeta. Ir taip greitai jas keičia vis į gražesnes ir naujesnes. Girdėjau kalbant, kad negalima atsilikti nuo mados.

Veju tas pavydžias mintis iš galvos ir raminu save, kad gal ir nėra taip blogai būti tiesiog stikline, bent jau reikalinga jaučiuosi. Su kokia meile kiekvieną rytą manęs ieško mažoji šaukdama, kad “man skanu tik iš mano stiklinės”. Kaip meiliai apkabina gurkšnodama šiltą arbatą namų šeimininkė ir kiek šaunių istorijų išgirtu, kai visa šeima, susėdusi  prie vakarienės stalo, pasakoja savo dienos įspūdžius.

Tai kažin kodėl noriu būti tokia, kaip tos gražuolės? Nes išoriškai gražiau atrodo? Bet ar tai svarbiausia? Jei ne, tai kas svarbu? Kas man, stiklinei, svarbu, į kurią galima pilti ką nori ir kada nori. Bent džiaugiuosi, kad niekada niekas neįpils daugiau nei telpa. O telpa tiek, kiek reiki ir tiek, kiek esu pasiruošusi priimti.

 

Kadais buvau stiklinė

 

Stora, maža, baisi.

 

Dūlėjau ant lentynų

 

Buvau neįdomi.

 

 

Šiandien esu stiklinė

 

Visai tokia, kaip kitados.

 

Bet sau jaučiuosi taurė

 

Ir nesuku galvos.

 

-Ingrida-

RM-2017 10 18

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaikai maži gyvena čia/dabar, o mes suaugę- mintimis jau esame poryt. Ir čia bėda vaikų ir jų tėvų. Vaikai - dabar, tėvai - poryt. Kaip apmaudu, kaip negerai, kad nei vaikai, nei jų tėvai negali susitikt. Ir čia visa pradžių pradžia - čia pagrindinė problema, iš čia ateina ryšio pabaiga.

 

-Katažina V.-

RM-2018 03 28

 

 


 
  © 2018 rasymomaratonas.lt | Interneto svetainių kūrimas